Mano istorija apie vaikus prasideda nuo mano vaikystės kai man buvo šešeri, o gal septyneri. Tiksliai ir nebepamenu. Atsimenu, kad dar būdama maža mergaitė pradėjau visiems kalbėti, jog aš turėsiu dvynius. Aš taip stipriai to norėjau, kad būdavo, jog nei iš šio, nei iš to aš svetimam žmogui pasakydavau, jog kai užaugsiu turėsiu dvynius.
Laikui bėgant, šis mano noras neišblėso, o tik dar labiau sustiprėjo. Kuo labiau brendau, tuo labiau norėjau dvynių. Tuomet sužinojau, kad šį geną perduoda tik moteriška linija (nežinau, kiek tame tiesos), o mano šeimoje iš moteriškos pusės dvynių nėra. Šį faktą ypač karštai man įrodynėjo mano šeimos nariai. Buvo tokių kategoriškų ir 100% pasakymų, jog aš niekada neturėsiu dvynių. Ir tada aš apkurtau, tiesiog nebegirdėjau ir nebeklausiau, kas ir ką šneką. Pradėjau atsirinkti žmones, kuriems ir ką pasakoti.
Bėgo laikas, sutikau savo pirmą vyrą, kuris turėjo identišką brolį dvynį. Tuo metu mane užklupo abejonės dėl savo noro turėti dvynius ir kaip dažniausiai finišo tiesioji būna pati sunkiausia varžybų dalis, taip ir man nutiko. Pagalvojau, kad visi tie žmonės buvo teisūs, ir kad man nelemta turėti dvynius. Gimė pirmoji mano dukra. Tokia nuostabi, rudom akytėm, švytinčiu veideliu ir aš jai daviau Majos vardą, tarsi drūgelio plasdėjimas mano delnuose.
Ilgai netrukus mus vėl aplankė gandrai ir nuvykau pas savo gydytoją. Kaip dabar atsimenu tą dieną… kai suvokiau, kad visos svajonės išsipildo… kad visada reikia tikėti savimi, savo širdimi ir tuo, ko nori iš tikrųjų. Atsimenu kai mano gydytoja man pasakė, jog mato antrajį leliuką. Tą akimirką aš nieko nebegirdėjau, ką toliau kalbėjo gydytoja, mano kūną užliejo tokia stipri teigiama energija, kad jis pradėjo virpėti iš džiaugsmo. Tą akimirką aš supratau, kad aš galiu pasiekti viską, ko tik panorėsiu. Tiesą sakant tai buvo toks suvokimas, kuriam nupasakoti nėra žodžių, tai jutau visu savo kūnu ir esybe. Ir mums gimė dukros: raudonplaukė Vakarė ir juodaakė Rytė.
Gyvenimo aplinkybės ir pasikeitusios vertybės išskyrė mano ir mano pirmojo vyro kelius, palikdamos žymų pėdsaką, kad visos svajonės išsipildo. Po metų susipažinau su dabartiniu savo vyru, kuris apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom ir suteikė jam tokios prasmės, apie kurią tik svajodavau. Metai iš metų, ivykis po ivykio, diena po dienos – viskas vertėsi kuliais. Atrodė jog pradėjom gyvenimą ryti godžiai. Per trumpą laiką tapome vienu kumščiu, viena energija, vienu tikslu. Ir štai, mes persikraustėm gyventi į kaimą.
… tai buvo dar viena diena. Už lango švietė saulė. Vyras išvyko į miestą tvarkyti reikalų. Namie aš likau su trimis savo mažosiomis laumėmis. Be abejo rytais kepti mamos blynai su namine uogiene. Ir trys raganaitės basakojos lauke. Vos po kelių akimirkų aš jau girdžiu, kaip dukros mane kviečia į lauką: – mama, ateik! Pažiūrėk kiek gandrų! Mama greičiau ateik!!! Aš išeinu į lauką, pakeliu akis į dangų… O ten… 10? 15? O gal 20 gandrų suka ratą aplink mane, aplink mūsų sodybą. Aš stoviu pievos vidury. Stengiuosi suprasti kas čia vyksta. Virš galvos jie suka ratus. Dukros bėga aplink mane ir šaukia: mama, kiek gandrų! Pirmą kartą matau tokį vaizdą. Ir štai, po minutės į kiemą įvažiuoja mašina, iš jos išlipa mano vyras. Aš jo klausiu: – ar matai? Pažiūrėk kiek gandrų. Tačiau Jam vos atvažiavus, visi gandrai išnyko… Viskas išgaravo kaip rūkas…
Jau netrukus mes važiuojam pas gydytoją, nes yra įtarimas, jog mus iš tikrųjų aplankė gandrai. Taip, atsakymas teigiamas – aš laukiuosi. Tada gydytojos paklausiau tik vieno dalyko: vienas? Gydytoja buvo tokia tikra, kad nekėlė tokio klausimo. Ir… atsitiktinai pamatė antrą vaisių. Tai čia ir buvo paskutinis taškas. Jei dar buvo kokių abejonių dėl to, kad aš galiu pasiekti viską, ko aš noriu, tai po antros dvynių poros, aš esu visiškai tikra, kad visos svajonės išsipildo. Vėjas Nojus ir mažoji Indija. Šiandien aš turiu penkis vaikus, kurie visi yra asmenybės, su savo charakteriais, su savo reikalavimais ir savo naujais norais, kurie vieną dieną išsipildys VISI!
Iš savo gyvenimo patirties, aš noriu Jums pasakyti: kad TIKRAI visos svajonės išsipildo. Kad nereikia klausytų tų, kurie sako, kad Jums nepavyks. Jie taip kalba, nes jie greičiausiai abejoja savimi ir jie greičiausiai nejaukiai jaučiasi, kai Jūs realizuojate save ir pasiekiate savo tikslus. Kad iš tikrųjų reikia visada tikėti savo širdimi. Ir jei Jūs tikrai norite, ir jei Jūs tikrai tikite tuo, patikėkite manim, Jūs tai gausite.
Source: RUKE.lt LT